Vaikai iš globos namų savo tėvus sutinka ir prie konteinerių...
Kaip šiandien gyvena Plungės vaikų globos namų auklėtiniai, su kokiomis problemomis jie čia patenka ir ko išmoksta išeidami į gyvenimą – apie visa tai ir dar daugiau lapkričio 16-ąją Savivaldybės tarybos Sveikatos ir socialinės apsaugos komitete kalbėjo įstaigos direktorė Genovaitė Ūsienė.
Šiuo metu 60 vietų Plungės vaikų globos namuose yra apgyvendinti 58 vaikai, tačiau netrukus turėtų prisidėti dar vienas. Našlaičiai arba „pamestinukai“ gyvena penkiose šeimynose, po dvylika vaikų. Tai reiškia, kad kiekviena šeimyna turi kaip ir atskirą butą, kuriame patys tvarkosi ir mokomi atlikti įvairiausius buities darbus, jiems sudarytos sąlygos gaminti maistą. Žinoma, veltėdžių, nenorinčių išsiplauti net savo kojinių, pasitaiko, bet įstaigos darbuotojai, pasak direktorės, juos labai geranoriškai bando atvesti į doros kelią ir paruošti savarankiškam gyvenimui.
Kambariuose vaikai yra įsikūrę dviese arba trise. Kaip pasakojo G. Ūsienė, dabar globos namuose vyksta renovacijos darbai ir keturios šeimynos gyvena jau suremontuotose patalpose.
Didžiąją dalį įstaigos auklėtinių sudaro 15–18 metų jaunimas. Ikimokyklinio amžiaus vaikų – tik keturi. Mergaičių yra mažiau – vienas trečdalis. Liūdna, tačiau daugiau kaip pusė valdiškų namų gyventojų turi specialiųjų poreikių, penki vaikai neįgalūs.
Įstaigos auklėtiniai mokosi įvairiose mokyklose, trys važinėja į profesines mokymo įstaigas. Keletas vaikų lanko Meno mokyklą, taip pat yra sportuojančių. Be viso to, vaikams sudarytos sąlygos išreikšti save įvairiuose būreliuose pačiuose globos namuose: jie mokomi sveikos gyvensenos, gali megzti, siūti, piešti, šokti ir dainuoti. Žinoma, organizuojamos įvairios išvykos, prie kurių prisideda rėmėjai, o per vasaros atostogas į stovyklas kviečia šauliai. Būna, kad kai kurie vaikai išvyksta atostogauti į šeimas, bet šis skaičius nėra didelis – gal 15–18 vaikų. Kiti, perėję net penkias šeimas, taip niekur ir neprigyja.
„Dirbame 24 valandas per parą, gyvename kartu su šiais vaikais. Jei šventės, turime suspėti pabūti visur: ir čia, ir savo namuose“, – graudinosi direktorė, pasakodama, kad visi vaikai yra pakrikštyti, priėmę Pirmąją komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą. Kartą per mėnesį ateinantis kunigas juos moko krikščioniško gyvenimo.
Suprantama, iš asocialių šeimų atėjusius vaikus „atlydi“ ir įvairiausios problemos. „Dabar jie pas mus patenka labai „suvargę“. Anksčiau būdavo tik apleisti ir utėlėti, o dabar – jau ir rūkantys, ir geriantys“, – apgailestavo G. Ūsienė, pridurdama, kad žino net tokių atvejų, kai su tėvais kartu girtuokliavo ir jų atžalos.
Komiteto nariams pasidomėjus, ar lanko kas nors iš artimųjų šiuos globotinius, direktorė atsakė, kad labai mažai. „Ateina tik kelios šeimos, o kai kurie vaikai, rytais eidami į mokyklą, savo tėvus sutinka prie šiukšlių konteinerių. Jiems visiems yra priteisti alimentai, tačiau pinigų šie žmonės neturi“, – kalbėjo įstaigos vadovė.
Kaip ten būtų, nors ir be šeimos, valdiškuose namuose gyvenantiems vaikams duonos niekada netrūksta, čia visada šilta ir švaru. Sulaukę aštuoniolikos, gauna įsikūrimo pašalpą ir iškeliauja į savarankišką gyvenimą. Jei toliau siekia mokslo – gauna ir našlaičio stipendiją. Žinoma, yra ir tokių, kurie nueina tokiu pat keliu kaip tėvai. Tai, anot direktorės, jiems išgirsti ypač skaudu.
