Prakalbintos lėlės
Lapkričio 2 dieną į „Babrungo“ pagrindinę mokyklą buvo kviečiami rajono pradinių klasių mokytojai. Gerąja patirtimi dalijosi mokytoja Vida Gedžiuvienė, kuri net septyniolika metų vadovauja mokyklos lėlių teatrui.
Renginio pradžioje mokytoja papasakojo, kokius vaidybos pratimus ir žaidimus labiausiai mėgsta vaikai. Pradinukai noriai kuria pantomimą-mįslę, kai žiūrovai turi atspėti, kas vaizduojama, iš veido išraiškos, judesių. Vaikams patinka žaisti „Veidrodį“, kai vienas rodo įvairias grimasas, judesius, o kitas turi pakartoti, atspindėti tarsi veidrodis. Įvairūs teatriniai pratimai, žaidimai, etiudai lavina dėmesį, vaizduotę, judesių koordinaciją.
Mokytoja V. Gedžiuvienė su mažaisiais aktoriais išbandė įvairių rūšių lėlių teatrą. Ji teigia, kad dažniausiai renkasi tai, kas širdžiai miela, atsižvelgia į vaikų gebėjimus, žiūrovus. Pradinukams, pasak pedagogės, geriausiai tinka lazdelinis, pirštininis, pirštukų, žaislų ar paveikslėlių teatras. Vaikai drąsiau jaučiasi vaidindami nedidelei auditorijai. Lėlių teatras – puiki priemonė integruoti beveik visus mokomuosius dalykus. Per vaidinimus ugdomi kalbiniai įgūdžiai, puoselėjamas vaiko vidinis ir išorinis laisvumas, judesių koordinacija, o gamindami dekoracijas vaikai pažįsta įvairių faktūrų medžiagas, mokosi piešti, lipdyti, karpyti. Paklausus, kas sunkiausia vadovaujant mokyklos lėlių teatrui, V. Gedžiuvienė prasitarė, kad labai sunku rasti tinkamą kūrinį, kuris būtų artimas vaikams, nesudėtingas, vaizdus ir trumpas.
Antrojoje renginio dalyje susirinkusieji turėjo galimybę išvysti net keletą ištraukų iš įvairių spektaklių. Brolių Grimų pasakos „Erškėtrožė“ veikėjus įkūnijo žvakių liepsnelės, o lietuvių liaudies pasakoje „Ežys ir ponia“ atgijo vaikų mėgstamiausi žaisliukai. E. Mieželaičio eiliuotą pasaką „Zuikis Puikis“ pristatė lazdelinis lėlių teatras. Daug juoko sukėlė inscenizuota Dž. Rodario pasaka „Senelis Painelis“. Per rudens atostogas mokytojai mielai talkino ne tik dabartiniai jos mokiniai antrokai, bet ir buvę – dabar jau šeštokai. Vaikai vienbalsiai tvirtino, kad jiems labai patinka lėlių teatras, o sunkiausia būna tada, kai dalijamasi vaidmenimis. Visi nori vaidinti pagrindinį, charakteringiausią vaidmenį. Mokytojai neretai tenka ilgai aiškinti, kad kiekvienas veikėjas pjesėje labai svarbus.
Pradinių klasių mokytojai turėjo puikią progą prasmingai praleisti rudens atostogų popietę „Babrungo“ pagrindinėje mokykloje. Juo labiau kad jaunesniojo amžiaus mokiniams dažnai būdingas kinestetinis (jutiminis) mokymosi stilius. Lėlių teatras – puiki galimybė mokiniams be prievartos mokytis ištraukas mintinai. Čia tarsi žaidžiant mokomasi pasakojimo nuoseklumo (juk negali karalaitė pirma ištekėti, o paskui įsimylėti), ugdomas kūrybiškumas – vaikams leidžiama patiems savaip pabaigti vaidinimą. Kai kalba veikėjo vardu, mokiniai geriau supranta kito jausmus, emocijas. Prakalbintos lėlės turtina vaiko jausmų pasaulį, moko skirti gėrį nuo blogio.
