Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Skaitytojai rašo » „Sta­tu­lo­ma­ni­ja“ ne­ap­len­kia ir Plun­gės

„Sta­tu­lo­ma­ni­ja“ ne­ap­len­kia ir Plun­gės

XII tarp­tau­ti­nio My­ko­lo Ogins­kio fes­ti­va­lio ati­da­ry­mo me­tu Plun­gės jau­ni­mas (sa­va­no­riai?) rin­ko lė­šas pa­min­klui, skir­tam įam­žin­ti Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio at­mi­ni­mą. Ka­dan­gi ne­bu­vau ma­čiu­si pa­siū­ly­mo, pa­si­do­mė­jau. Ra­dau spau­dos pra­ne­ši­mą laik­raš­ty­je „Plun­gė“ (tie­sa, gal esa­ma „švie­žes­nių“, nes mi­nė­ta­sis iš­spaus­din­tas ge­gu­žės 5 die­nos nu­me­ry­je). Per­skai­čius ki­lo min­čių, tad nu­spren­džiau jo­mis pa­si­da­lin­ti. Šios min­tys – sie­kis pa­mąs­ty­ti, kad ir te­ori­nia­me lyg­me­ny­je, apie siū­lo­mą pa­min­klo pro­jek­tą.

Spau­dos pra­ne­ši­me tei­gia­ma: „M. K. Čiur­lio­nio pa­min­klui su­kur­ti bu­vo ieš­ko­ma skulp­to­rių ar ar­chi­tek­tų. Šio dar­bo ėmė­si skulp­to­rė Da­lia Ma­tu­lai­tė“. Ky­la klau­si­mas, ar „ieš­ko­ta“ kon­kur­si­niu bū­du? Ki­taip ta­riant, ar bu­vo skel­bia­mas vie­šas kon­kur­sas, kvie­čian­tis da­ly­vau­ti pa­min­klo kū­ri­me? Ar vi­suo­me­nė (plun­giš­kiai) bu­vo su­pa­žin­din­ti su pa­siū­ly­mu (-ais), prieš iš­ren­kant „nu­ga­lė­to­ją“? Ar bu­vo su­da­ry­ta at­ran­kos ko­mi­si­ja (pro­fe­sio­na­lų)? To­kia yra ele­men­ta­ri me­no kū­ri­nio įkur­di­ni­mo vie­šo­jo­je erd­vė­je kon­kur­so or­ga­ni­za­vi­mo for­ma (vyk­do­mas tarp­tau­ti­nis ar­ba vie­ti­nis at­vi­ras kon­kur­sas, ren­ka­ma ko­mi­si­ja iš įvai­rių sri­čių pro­fe­sio­na­lų, svar­bu su pa­siū­ly­mais su­pa­žin­din­ti vi­suo­me­nę (ji ne­bū­ti­nai tu­ri įta­kos spren­di­mui). Tai ne­bū­ti­nai sėk­min­go, ta­čiau bent jau de­mok­ra­tiš­kes­niais prin­ci­pais grįs­to spren­di­mo ieš­ko­ji­mo ir pri­ėmi­mo būdas. Šiuo at­ve­ju ne­aiš­ku, kas „ieš­ko­jo“ ir ko­dėl „dar­bo ėmė­si“ bū­tent ši skulp­to­rė. Bent jau man ne­aiš­ku… Reik­tų ne­pa­mirš­ti, kad kal­ba­ma apie vie­šą­ją, ne pri­va­čią erd­vę. Ne­bent kaž­kam Plun­gė yra „sa­vas kie­mas“, ku­ria­me el­gia­ma­si taip, kaip no­ri­si...
Ar­chi­tek­tas, pe­da­go­gas ir hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras To­mas Gruns­kis iš­ski­ria du pa­min­klo ti­pus. Vie­ną jų įvar­di­ja „daik­tu–s­kulp­tū­ra“, ki­tą – „kū­ri­niu ar­ba ob­jek­tu erd­vė­je“. „Daik­tas–­skulp­tū­ra“ sa­vo dy­džiu ir mas­te­liu už­val­do erd­vę ir jo­je do­mi­nuo­ja. Tuo tar­pu „kū­ri­nio ar­ba ob­jek­to, esan­čio erd­vė­je“ sie­kiu tam­pa jos kom­plek­siš­kas kū­ri­mas. Ki­taip ta­riant, erd­vė pa­nau­do­ja­ma ne­de­ko­ra­ty­viai, sie­kia­ma ap­jung­ti ke­lias funk­ci­jas ap­lin­kos hu­ma­ni­za­vi­mui. Be to, erd­vę ku­rian­tys kū­ri­niai daž­nai yra uni­ka­lūs, pri­tai­ky­ti tam tik­rai vie­tai.
Skulp­to­rės D. Ma­tu­lai­tės pa­min­klo va­rian­tas – aki­vaiz­dus „daik­to–s­kulp­tū­ros“ pa­vyz­dys. Ki­taip ta­riant, dar vie­nas uni­ver­sa­lus pa­min­klas, ku­ris, jei ne­tiks vie­no­je vie­to­je, ne­sun­kiai ga­li bū­ti pa­sta­ty­tas ki­to­je. Ap­mau­du, kad, sie­kiant įpras­min­ti M. K. Čiur­lio­nio at­min­tį, pa­si­telk­tas tra­di­ci­nis, šiuo­lai­kiš­ku­mo sto­ko­jan­tis va­rian­tas. Tur­būt per vė­lu svars­ty­ti apie ki­tus „įpras­mi­ni­mo“ bū­dus, ta­čiau gal­vo­jant apie M. K. Čiur­lio­nį ir jo kū­ry­bą, ma­nau, pa­lan­kiau bū­tų bu­vę pa­ieš­ko­ti sub­ti­les­nių for­mų, uni­ka­les­nės me­ni­nės raiš­kos kū­ri­nio. To­kio, ku­ris tiek san­ty­kio su erd­ve, tiek me­ni­nės ko­ky­bės bei kū­ry­bi­nio in­di­vi­du­a­lu­mo pras­me la­biau at­spin­dė­tų kom­po­zi­to­riaus ir dai­li­nin­ko as­me­ny­bę. Be to, pri­si­me­nant M. K. Čiur­lio­nį ir jo gy­ve­ni­mo eta­pą Plun­gė­je, ma­no gal­va, pa­min­klas ga­lė­tų sie­tis su jo, kaip kom­po­zi­to­riaus, o ne kaip dai­li­nin­ko, fi­gū­ra. Pir­mą­ją mu­zi­ki­nę kom­po­zi­ci­ją M. K. Čiur­lio­nis pa­ra­šė bū­tent Plun­gė­je ir sky­rė ją ku­ni­gaikš­čiui M. Ogins­kiui. Tad su­si­da­ro įspū­dis, kad ieš­kant spren­di­mo įam­žin­ti M. K. Čiur­lio­nį, ne­bu­vo su­si­pa­žin­ta, ko­kią reikš­mę kū­rė­jo gy­ve­ni­mui tu­rė­jo Plun­gės mies­tas ir to me­to kul­tū­ri­nė ap­lin­ka.
Grįž­tant prie spau­dos pra­ne­ši­mo, nu­ste­bi­no nu­ma­ty­tas kom­plek­so aukš­tis, ga­li­mai sie­kian­tis 5 met­rus. Kaip mi­nė­ta, pa­min­klas sa­vo dy­džiu ir mas­te­liu, ver­ti­ka­lia kom­po­zi­ci­ja įpras­mi­na skulp­tū­ros–­mo­nu­men­to sam­pra­tą. Skulp­tū­rą nu­ma­ty­ta „pa­pil­dy­ti“ fon­ta­nu („van­duo šo­nais su­for­muo­ta „ka­sa“ kas­ka­do­mis čiur­lens že­myn į po­sta­men­tą juo­sian­tį ka­na­lė­lį“), lyg tai su­teik­tų šiuo­lai­kiš­ku­mo... Be to, ky­la klau­si­mas, ar skulp­to­rė ne­su­pai­nio­jo žan­rų? Ar pa­siū­ly­tas pa­min­klas pre­ten­duo­ja į me­mo­ria­li­nę ar į de­ko­ra­ty­vi­nę skulp­tū­rą? Me­ni­nės raiš­kos per­tek­lius, ma­no gal­va, ne pa­de­da, o ken­kia me­ni­nei ko­ky­bei.
Ne­se­nai te­ko skai­ty­ti Er­nes­to Pa­ruls­kio teks­tą. Ja­me au­to­rius tei­gia, kad „esa­me smar­kiai įklim­pę į me­mo­ria­li­nį žan­rą – ne­val­do­mą ša­lies skulp­tū­ri­ni­mą“, ki­taip dar va­di­na­mą „sta­tu­lo­ma­ni­ja“. Ver­ta at­kreip­ti dė­me­sį į E. Pa­ruls­kio pa­sta­bą ir pri­si­min­ti, kad sie­kis įam­žin­ti as­me­nį (ar įvy­kį) ne­tu­rė­tų bū­ti vien for­ma­lu­mas. At­si­lai­kius ar su­si­lai­kius nuo vie­šo­sios erd­vės „už­bom­bar­da­vi­mo“ pa­min­klais, kas Plun­gės mies­tui iki šiol vi­sai ne­blo­gai se­kė­si, reik­tų pa­mąs­ty­ti, ar tik­rai ver­ta už kul­tū­rai skir­tus pi­ni­gus ap­si­sta­ty­ti pa­min­klais? Tra­di­ci­niai pa­min­klai yra orien­tuo­ti į pra­ei­tį, o ne į da­bar­tį ar at­ei­tį, o „gra­ni­to es­te­ti­ka“ – se­nai ne­te­ku­si ak­tu­a­lu­mo. Ga­liau­siai tai, kad ne­bu­vo vie­šo ap­ta­ri­mo ir at­vi­ro kon­kur­so, ne­lei­džia kal­bė­ti apie vi­suo­me­nės (Plun­gės gy­ven­to­jų) są­mo­nin­gu­mą. Šiuo at­ve­ju, sie­kiant pa­tei­sin­ti vi­suo­me­nės lū­kes­čius įsi­ga­lė­ju­siais pa­vi­da­lais ir tra­di­ci­niais bū­dais, pa­čiais lū­kes­čiais ne­pa­si­do­mė­ta. Gal plun­giš­kiai yra pa­si­ren­gę al­ter­na­ty­ves­niems, uni­ka­les­niems me­no kū­ri­niams vie­šo­jo­je erd­vė­je?

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama