Dar viena auksinė pergalė!

Europos čempionas R. Jakštas dabar namuose Plungėje retas svečias. „Tik vakar teparsivežėm namo", - sakė Rolando mama Dalia, kai į jų namus užsukome antradienį. Iš moters spindinčių akių, plačios šypsenos buvo galima ir be kalbų suprasti, kad didžiuojasi savo sūnumi, jo iškovotu aukso medaliu. Visi - ir tėtis, ir brolis Gediminas, netgi močiutė Justina - neslėpė džiaugsmo Rolando sporto laimėjimais. „Nosį užriečiau aukščiau, labai džiaugiuosi", - juokavo 84 metų senolė, kuri anūko žaidimą per Europos jaunių krepšinio čempionatą stebėjo per televizorių. Močiutė šypsodamasi paragino Rolandą kuo greičiau siekti dar didesnių pergalių: „Kiek man čia beliko gyventi, noriu pamatyti, kaip seksis toliau."
Rolandas buvo vienas iš tų dvylikos jaunųjų Lietuvos krepšininkų, kurie praėjusį sekmadienį finalo rungtynėse rezultatu 90:61 įveikė bendraamžius iš Rusijos ir taip iškovojo galimybę vadintis Europos čempionais. Mūsų šalies rinktinė iki finalo atkeliavo nepatyrusi nė vieno pralaimėjimo. Istorija kartojasi. Prieš porą metų tada dar Lietuvos jaunučių rinktinė, beveik tos pačios sudėties kaip šiųmetinė Europos jaunių čempionų, vėlgi nepatyrė nė vieno pralaimėjimo. „Iš dalies sunku dabar buvo žaisti, kai visi mums iš anksto prognozavo pirmąją vietą", - atmosferą komandoje čempionato metu prisimindamas kalbėjo Rolandas, vis pabrėždamas, kad jiems pasiekti finalą ir jame nugalėti padėjo stiprus charakteris, vienas kito palaikymas. „Komandoje „pasikėlusių" nėra, komanda vieninga. Aišku, vieni lošia geriau, kiti blogiau, bet visi turi kažkokių perspektyvų ir nori būti geresni", - teigė jaunasis čempionas.
„Nėra toks saldus tas aukso medalis, kai tiek teloši..." - kuklindamasis dabar sakė R. Jakštas. Tačiau sūnui tuoj paprieštaravo tėtis - jei jau treneriai pakvietė žaisti į rinktinę, vadinasi, buvo pastebėtas Rolando žaidimas, įvertinti pasiekimai sezono metu. „Visi žaidėjai buvo verti rinktinės. O pakeisti rinktinės lyderį taip pat yra didžiulis darbas", - mano Juozas Jakštas. Rolandui per čempionatą teko žaisti kiek neįprastoje jam centro pozicijoje. „Kažkiek atidirbdavau, į duobę tuo momentu, kai pakeisdavau Valančiūną (J. Valančiūnas - rinktinės kapitonas, pagrindinis centro žaidėjas - aut. past.), komanda nekrisdavo. Bet sunku ne savo pozicijoje žaisti", - tvirtino 2,01 m ūgio plungiškis, paprastai žaidžiantis kaip sunkusis krašto puolėjas.
Rolandas tik dabar gavo keletą dienų atsikvėpti. Vaikinas prisiminė, kad namuose nebuvo nuo birželio vidurio: prasidėjusios rinktinės treniruočių ir pasiruošimo stovyklos reikalavo daug darbo. Būtina buvo parodyti gerus asmeninius rezultatus, kad artėjant Europos čempionatui treneriai įteiktų kvietimą prisijungti prie Lietuvos rinktinės. „Iki paskutinio momento negali būti tikras, o kur dar traumų tikimybė", - kalbėjo jaunasis krepšininkas, kuriam rimtų sveikatos sutrikimų pavyko išvengti, aišku, nedidelių traumų pasitaikė, bet tai - sportininko kasdienybė.
Kaip sekėsi Rolandui Europos čempionate, visą laiką stebėjo jo artimieji. Pirmose keleriose rungtynėse plungiškį palaikė brolis Gediminas su drauge, pusfinalio ir finalo rungtynes „Siemens" arenoje žiūrėjo tėvai. Gediminas - nuolatinis Rolando karjeros stebėtojas, juk tai jo dėka brolis atrado krepšinį: dar antraklasį Rolandą Gediminas atvedė į Plungės sporto mokyklą ir štai jis dabar jau Europos čempionas! „Reikia džiaugtis, kad broliui sekasi, kad eina panašiais keliais kaip ir aš, kad pasiekia geresnių rezultatų", - sakė vyresnėlis Jakštų sūnus Gediminas, kuris taip pat yra krepšininkas: žaidžia Lietuvos studentų lygos „Šiaulių universiteto-ABRO" komandoje, pasiektas ne vienas laimėjimas. „Gal ir jo (Gedimino - aut. past.) dar laukia ne vienas pasiekimas", - šypsojosi dviejų krepšininkų tėvas Juozas.
Rolandas žino, ką reiškia, kai tenka įrodinėti savo vertę kitiems, tuo labiau kad prasimušti į geriausiųjų gretas reikia bandyti atvykus iš tokio nedidelio miesto kaip Plungė. Prieš porą metų, kai, tikintis geresnių krepšininko perspektyvų, teko pratęsti dešimtos klasės mokslus Kaune ir pradėti lankyti A. Sabonio krepšinio mokyklą debiutuojant „Žalgirio" dublerių komandoje, vaikinui buvo kilę visokių minčių - adaptacijos laikotarpis nelengvas. „Visada sakiau, kad grįžti į namus galite bet kada, kentėkite iki galo", - prisiminė Dalia Jakštienė. Mama ne sykį matė Rolando nuotaikų svyravimus, klausėsi nusiskundimų, tačiau dabar viskas praeityje. Netgi trenerių ar komandos draugų šaukiamas „Plunge" ar „Babrungu" nebeįsižeidžia. „Žiūrint, kaip užnervinsi trenerį, taip ir pavadina", - juokėsi krepšininkas.
Savo ateitį jaunasis čempionas, aišku, sieja su krepšiniu. Tačiau pastebėjo, kad ir mokslų turi neapleisti: nė vienas sportininkas juk nėra apsaugotas nuo liūdnai pasibaigiančių traumų, dėl to, Rolando manymu, būtina turėti profesiją. Kaip ir daugumos krepšininkų, jo pasirinkimas greičiausiai būtų verslo administravimas. Žino, kad krepšinio treneriu ar mokytoju nenorėtų dirbti, nors ką čia gyvenime žinosi. Štai ir dabar parvykusį į Plungę aukštąjį dėdę nevengia užkalbinti kaimynų vaikai, prašydami, kad jis parodytų, kaip reikia žaisti krepšinį.
Netrukus Rolandas grįš į Kauną, kur jo laukia mokslai dvyliktoje klasėje ir, aišku, krepšinis. A. Sabonio sporto mokykla jau baigta, artimiausiomis dienomis plungiškis turi sužinoti, kur žais kitą sezoną. Variantai du: Nacionalinė krepšinio lyga arba Lietuvos krepšinio lyga. Turi Rolandas vilties, kad kitais metais vėl bus pakviestas į Lietuvos jaunių krepšinio rinktinę, kuri dalyvaus Latvijoje vyksiančiame Pasaulio jaunių krepšinio čempionate. Ką gali žinoti, gal plungiškio laukia dar viena auksinė pergalė. „Svarbiausia išlikti savimi ir žmogumi", - vertindamas sūnaus pasiekimus, mano J. Jakštas.