Jodėnų kaime ilgapirščiams užkliuvo vaistažolių džiovykla
Bendruomenės „Tėviškė“ ir vaistinių augalų ūkio įkūrėja Janina Danielienė savo sodybos Jodėnų kaime duris visada laikė atviras visiems – ne tik besiskundžiantiems sveikata, bet ir pavargusiems nuo miesto triukšmo. Dabar ji čia nebegyvena, tačiau kartkartėmis vis atvažiuoja. Paskutinis apsilankymas buvo labai skaudus – moteris rado išdaužtą vaistažolių džiovyklos sieną ir pasigedo įvairiausių daiktų. Dingo ir du maišai džiovintų beržų lapų.
Sausio 23 dieną, apie pusę dvyliktos, J. Danielienė atvyko į Jodėnų kaimą. Prie sodybos, kurioje ji gyveno, tebėra ūkinis pastatas su vaistažolių džiovykla, kuri buvo įkurta bendruomenei vykdant vaistingųjų augalų auginimo projektą.
Įėjusi į džiovyklą, kuri yra atskirta nuo ūkinio pastato medžio plaušų plokštėmis, moteris nustėro – pasirodo, čia būta nekviestų svečių. Kažkas buvo atėjęs per ūkinį pastatą, išmušęs džiovyklos sienoje dvi skyles ir viduje kaip reikiant pasidarbavęs.
Iš vaistažolių džiovyklos dingo tokie buities daiktai kaip praustuvė su spintele, tualetas, radiatorius, keturi šviestuvai, rašomasis stalas. Nebebuvo ir dviejų maišų džiovintų beržų lapų, dėl kurių J. Danielienė ir atvyko.
„Kažkas neįtikėtino... Aš visus žmones ten pažįstu. Kam galėjo užkliūti vaistažolių džiovykla, neįsivaizduoju. Tarsi būtų žinoję, pro kur galima patekti į vidų. Ką galėjo pakelti, tą paėmė. Tik augalų džiovinimo krosnies neišjudino... Sunku ką nors ir pasakyti“, – po įvykio kalbėjo J. Danielienė.
Veikli moteris neslėpė, jog jai gaila nuniokotos patalpos, liūdna dėl pavogtų daiktų ir vaistažolių. Be dingusių beržų lapų, įsibrovėliams užkliuvo ir kiečiai – jie buvo tiesiog sutrypti.
Turtas nebuvo apdraustas, signalizacija taip pat nebuvo įrengta. Pasiteiravus apie padarytus nuostolius, J. Danielienė svarstė, jog jie būsią daugiau kaip du tūkstančiai litų.
Moteris minėjo, jog Jodėnus paliko rugsėjo mėnesį, kai išsikraustė į Vieštovėnus. Vaistažolių auginimu ketino nuo vasaros užsiimti jau šiame kaime.
* * *
Atviras laiškas vagiui
Dirbantis žmogus keliasi anksti ir skuba į darbą, nes jam rūpi pamaitinti savo šeimą, sumokėti už paslaugas, už vaikų mokslą, pasirūpinti turiningesniu laisvalaikiu, atiduoti, kas priklauso, valstybei, padėti juodai dienai... Ir taip 50 savaičių per metus, 45 metus, o kartais ir daugiau per savo gyvenimą. Tikriausiai skubi ir tu: kasdien kuri projektus – vienas ar su savo „vagių firma“, siunti žvalgus stebėti ne vietoje padėtų daiktų, ieškoti silpnų, vienišų, mažiau apsaugotų žmonių, lengviau atrakinamų spynų. Tavo nelaimėliai kolegos, kuriuos teisėsauga jau pasirūpino apgyvendinti ten, kur sunku rasti ką „pasiskolinti negrąžinamai“, giriasi, kad nėra tokių durų užraktų, kurių nebūtų galima atrakinti per tris minutes, o tu šį kartą nesivarginai rakinti kaimo žmonių protu ir rankomis sukurtos vaistingųjų augalų džiovyklos durų – grubiai, tikriausiai patamsy, išpjovei sieną, kad tilptų išnešti tokius svarbius tavo buičiai daiktus – klozetą, praustuvę, rašomąjį stalą, šviestuvus... Ir be abejo, būtų buvusi nuodėmė nepasiimti pūpsančių maišų su beržo lapais, juk reikės pirtelėje su bendražygiais „pasiparinti“, jėgų naujiems žygiams įgyti. Tikriausiai buvai skaitęs straipsnį „Valstiečio laikraštyje“ apie tai, kaip tavo kolegos viename rajone, išpjovę angaro sienas, pusę milijono kainuojantį kombainą išvairavo ir dar guminius batus pasiėmė...
Galvoju apie tave, meldžiuosi už tave. Gal tu stokoji artimųjų, draugų meilės ir tokiu būdu nori atkreipti dėmesį į save – pažemindamas kitus, dirbančius ir kuriančius... Gal tavęs niekas nemokė vertinti to, kas sukurta kiekvieno rankomis, protu, uždirbtais pinigais? Gal tu nesupranti, kas yra dėkingumas tėvams, kad pagimdė, augino, mokytojams, kad mokė, artimiesiems, kad kenčia dėl tavęs? Gal tau nepasisekė pačiam ką nors gero sukurti, gal neturi darbo? Pažiūrėk aplink, o ypač į žmones su negalia. Būdami be rankų, be kojų, po daugelio operacijų retas eina elgetauti (bet ne vogti) – kuria, siuva, kala, fermose dirba, daržus ravi, ligonius slaugo, vaistažoles renka... O kokį gyvenimą kuri tu? Apie ką kalbėsies su savo panele, žmona, vaikais, anūkais? Ar ramu bus tupėti ant pavogto klozeto ir pasišviesti papilkėjusiu nuo senumo šviestuvu?
Kad nepamokslaučiau, pasidalysiu atminty ir širdy įsirėžusiu įvykiu. Kai vaikai jau buvo į aukštesnius mokslus išlakstę, į savo šeimą priėmėme našlaitį pamestinuką iš vaikų namų. Jo būta kleptomano – įgimto vagiliuko, todėl jis neužsibūdavo jokioje šeimoje. Pamilome šį vaiką, daug džiaugsmo, o dar daugiau skausmo su juo teko išgyventi, nes ir namuose, ir visur, kur jis pasisukdavo, netgi bažnyčioje, kas nors dingdavo, ir savo kaltės niekada nepripažino. Po keleto metų, kai mirė mano vyras, prie kapo duobės jis raudojo, šaukė: „Tėveli, aš tavo laikrodį paėmiau – jis ten, po tuo dideliu ąžuolu, užkastas, aš... Atsiprašau tavęs, aš daugiau niekada ne savo neimsiu, aš gyvenime negersiu, nerūkysiu...“ Šiandieną jam per trisdešimt. Turi specialybę, dirba, teisingumo ieškotojas. Aplanko mane, Vėlinių dieną uždega žvakę ant Tėvelio kapo, pasimeldžiame kartu. Aš širdyje dėkoju Dievui, kad Jis nušvietė kelią klystančiajam, kuris ištarė: „ATSIPRAŠAU.“
Tikiu, kad ir tu rasi tikrą kelią į visavertį gyvenimą. Gal jis bus kuklus, ne rožėmis klotas, bet ant savo pagalvės ramiai miegosi ir visrakčiai kelnių kišenės neplėš.
Janina Danielienė
