Šunį žiauriai nužudė ar kažkam atidavė?

Pasak Plungės policijos komisariato atstovo spaudai Eugenijaus Palubinsko, pranešimo apie galbūt nužudytą keturkojį jie sulaukė spalio 19-ąją. Policijos pasitikėjimo telefonu buvo gauta informacija, kad rugsėjo viduryje Medingėnų gatvėje žiauriai nužudytas šuo.
Pareigūno teigimu, tikslinant informaciją ir apklausiant kaimynus, faktas dėl dingusio keturkojo pasitvirtino. Minėtos gatvės gyventojai sakė matę, kad moteris turėjo nedidelį augintinį, paskui kai kas girdėjo šuns cypimą, o po to keturkojis dingo.
Dėl šio atvejo policija pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 310 straipsnį (žiaurus elgesys su gyvūnais). Įvykį tiriantis Prevencijos poskyrio tyrėjas Saulius Gedgaudas situacijos nekomentavo, nes tyrimas tik ką pradėtas.
Tuo tarpu E. A. kaimynė Aldona (vardas pakeistas – aut. past.) gana smulkmeniškai papasakojo viską, ką žinojo.
„Deja, taip ir buvo. Tik įsitaisė tą šunelį, berods rugsėjo mėnesį, tai netrukus ir pradangino. Patikėkite, taip ji elgiasi ne pirmą kartą“, – tikino ji.
Moters tvirtinimu, jos kaimynei dar mažą šunelį atidavė viena Pakerų kaimo gyventoja. Aldona ir pakeriškė apie tai buvo kalbėjusios.
Tačiau šunelis, ko gero, buvo labai smarkus. Kaimynė sakė girdėjusi, jog E. A. skundėsi, kad anas „loja kaip velnias ir ją labai nervina“. Žmonės matė, jog E. A. sūnus, gyvenantis ten pat, buvo įmetęs mažylį ir į aptvarą, kuriame laiko savo vilkšunį. Tačiau vieną rugsėjo dieną šuniukas šeimininkę greičiausiai labai sunervino, nes po to vargšelio niekas daugiau nematė.
Aldona pasakė vardą ir pavardę kitos kaimynės, kuri E. A. namuose girdėjo žiaurų šuns cypimą. Taip pat pasakė vyriškio vardą ir pavardę, kuris savo akimis matė šuns egzekuciją – kaip šuo buvo tampomas ir kariamas...
Pabandėme ir mes tą vyriškį pašnekinti, tačiau žmogus viešai kalbėti nesutiko. Viską, ką žinojo, papasakojo policijai ir problemų jam esą nereikia.
Bet Aldona norėjo kalbėti daug ir viešai, sakė, jog nė kiek nesibaimintų, kad ir tikrąjį jos vardą parašytume.
Ji prisiminė, jog jau prieš porą metų E. A. anūkė Medingėnų gatvės gyventojams pasakojo, kaip „baba užkasė šunį, nes tas priš...o kambarį!“ Be viso to, šį pavasarį iš E. A. namų paslaptingai dingo pekinų veislės šuniukas. O štai mažam kačiukui, „išskridusiam“ žiemą į pusnį pro E. A. namų duris, pasisekė: Aldonos minėta kaimynė čiupo vargšelį ir jį išgelbėjo.
Moteris tikino, jog kaimynai su E. A. vengia bendrauti. „Su jais išvis geriau neprasidėti“, – kalbėjo Aldona, pridurdama, kad tiek šeimininkė, tiek jos sūnaus šeima ne tik rūko, bet ir išgeria.
Išties, bandant pasikalbėti su E. A., dūmai net gerklę graužė. Panašu, kad po virtuvę šmirinėjantys anūkai prie viso to jau pripratę.
Kaip ir buvo galima tikėtis, šeimininkė viską neigė ir kaimynų kalbas vadino nesąmonėmis. Mamai nuolat pritarė ir televizorių žiūrintis sūnus.
E. A. teigimu, mažą šunelį jie išties turėjo, tačiau atidavė kitiems žmonėms. Kokiems? Šito negalėjo konkretizuoti. Tiesiog atvažiavo kažkas ir išsivežė į kažkokį kaimą. Kodėl? Todėl, kad jie turi vilkšunį ir dviejų keturkojų jiems nereikia. Kalbos apie šuns nugalabijimą ir jo cypinimą esančios visiška nesąmonė.
Buvo pas juos ir pekinų veislės šunelis, bet jį kažkas esą pavogė. Dabar, be vilkšunio, turi du katinus ir jais tikrai rūpinasi. Kaimynai esą kalba kvailystes. „Nė vieno kaimyno aš nematau ir su jais nebendrauju. Man jie nerūpi!“ – išrėžė šeimininkė. „Tegu jie šneka, ką nori. Į save tegu pasižiūri!“– pridėjo jos sūnus.