Žai­bo iš­kro­va: su­pleš­kė­jo ūki­nis pa­sta­tas ir dvi ma­ši­nos

Penk­ta­die­nio ry­tą gais­ra­vie­tė­je bu­vo tuš­čia. Nei šuns, nei ka­tės, nei žmo­gaus. Nie­ko. Tik nuo­dė­gu­lių krū­vos vie­to­je bu­vu­sio ūki­nio sta­ti­nio ir su­de­gu­sių „Volks­wa­gen" au­to­mo­bi­lių (abu 1987-ųjų lai­dos) rė­mai. Skau­džiai nu­ken­tė­ję at­ro­dė ir se­nie­ji so­dy­bos me­džiai: pa­juo­dę ka­mie­nai, iš karš­čio su­si­rai­tę la­pai. Me­di­nė tro­ba iš­muš­tu lan­gu ir nu­de­gu­siu sto­go kraš­te­liu bu­vo už­ra­kin­ta.
Net­ru­kus į kie­mą įsu­ko leng­va­sis au­to­mo­bi­lis. Paaiš­kė­jo, kad kai­my­nai - Jo­vi­ta ir Ani­ce­tas Er­mi­nai. Su jais ir šnek­te­lė­jo­me.
Kai­my­nai pa­pa­sa­ko­jo, kad šią so­dy­bą prieš ke­le­rius me­tus nu­si­pir­ko to­kie žmo­nės iš Pa­ne­vė­žio - Ni­jo­lė ir Si­gi­tas. Be­rods abu jau esan­tys pen­si­nin­kai ir čia tik va­sa­ro­jan­tys. Ne­lai­ko nei gy­vu­lių, nei paukš­čių. Tik na­mus ir ap­lin­ką tvar­ko, il­si­si. Žo­lę jiems nu­šie­nau­ja Ani­ce­tas.
Di­džiu­lis žai­ba­vi­mas ketvirtadienio va­ka­rą Er­mi­nams taip pat kė­lė ne­ri­mą. Pri­si­mi­nė, kad apie 23 va­lan­dą iš­gir­do keis­tą pliaukš­te­lė­ji­mą ir iš­kart vi­sur din­go elekt­ra. Išė­jo ap­si­žval­gy­ti į kie­mą - nie­ko. Tik lie­tus ir žai­bai. Kad kai­my­nų nė­ra na­muo­se, ne­ži­no­jo.
Maž­daug pu­sę pir­mos juos pa­kė­lė gar­sas, pa­na­šus į šau­dy­mą. Iš­puo­lę į kie­mą, iš­vy­do lieps­ną kai­my­nų so­dy­bos pu­sė­je. Lie­tus lyg ir bu­vo lio­vę­sis. Kai at­sku­bė­jo, čia jau sa­vo dar­bą dir­bo ug­nia­ge­siai - juos bu­vo iš­kvie­tę ki­ti Diš­lių kai­mo žmo­nės.
Ūki­nis pa­sta­tas ir ma­ši­nos bu­vo pa­sken­dę ug­ny­je. Gy­ve­na­ma­sis na­mas, sto­vin­tis už ko­kių 10-12 met­rų, taip pat jau bu­vo įkai­tęs, sto­go kam­pas vie­nu mo­men­tu net už­si­de­gė. Jei ug­nia­ge­siai, kaip svars­tė Ani­ce­tas, bū­tų at­va­žia­vę vos ke­lio­mis mi­nu­tė­mis vė­liau, tro­bos ir­gi bū­tų ne­li­kę. O tą nak­tį jie spė­jo van­dens žar­ną nu­kreip­ti į na­mą ir jį iš­gel­bė­ti.
Abe­jo­nių ne­ki­lo - gais­rą su­kė­lė žai­bas. Ka­dan­gi na­mas bu­vo už­ra­kin­tas, te­ko iš­dauž­ti vir­tu­vės lan­gą. Pa­te­kę į vi­dų, gais­ri­nin­kai pa­tik­ri­no, ar ne­pra­dė­jo deg­ti pa­lė­pė, o kai­my­nai ra­do kaž­ko­kius do­ku­men­tus, ant ku­rių bu­vo pa­ra­šy­tas šei­mi­nin­ko te­le­fo­nas. Ta­da pa­skam­bi­no ir pa­sa­kė, ko­kia juos iš­ti­ko ne­lai­mė.