„Bitės – mano hobis“
Taip sako plungiškė Janina Skersienė. Tik įžengus į šios garbaus amžiaus bitininkės kiemą, aplink pradeda dūgzti piktosios. Tiesa, tik mums gal jos tokios pasirodė, o štai Janinai bitės - draugės. Nesvarbu, kad ne sykį yra tekę paragauti jų geluonies, kartą net pabučiuota vienos jų buvo, bet susidomėjimas bitininkyste ir meilė bitėms nė kiek nesumažėjo, atvirkščiai, kasmet įgauna vis didesnės patirties, kuri praverčia nemažame bičių ūkyje.
20 metų. Tiek laiko Janina Skersienė gyvena bičių draugijoje. Nors užsiimti bitininkyste teko su pertraukomis, tačiau pastarieji penkiolika metų neapsiėjo be kasdienio apsilankymo pas biteles. „Genai turbūt", - kiek padvejojusi į klausimą, iš kur tas potraukis atsiradęs, atsako J. Skersienė. Moteris iš pasakojimų mena, kad jos tėvas laikęs keletą avilių, nors pačiai pagelbėti tėveliui bičių ūkyje nebeteko. Vėliau likimas suteikė progą pažinti dar vieną bitininką: vyro tėvas buvęs bitininkas, o kadangi Janinos vyras kratydavosi bet kokio darbo prie avilių, tai paprašyta uošvio niekada jam neatsisakydavo pagelbėti. Savo bičių ūkį pradėjo kurti tada, kai porą avilių dovanų gavęs sūnėnas, o šis nelabai žinojęs, ką su gautomis bitėmis daryti, tai teta ir pasisiūliusi pagelbėti jam prižiūrėti bites. „Jis net nežinojo, iš kurios pusės prie tų bičių prieiti. Paskui aš šalia jo avilių pasistačiau dar savo porą", - bitininkystės pradžią mena pašnekovė.
J. Skersienės bičių ūkis dabar nemažas - 24 aviliai. Didžioji dalis stovi jos bityne Grigaičiuose, dar keturi rikiuojasi prie pat namo Plungėje. Į Janinos kiemą užsukantieji turbūt jau įprato, kad čia nuolatos skraido bitės. „Nepiktos jos, aš jų nebijau", - sako moteris. Kad bitės Janinai rūpi, net neabejojame: kas kitas, jei ne rūpestingas bitininkas didžiąją dalį savo daržo užsodintų medingaisiais augalais, kad jo augintinės turėtų iš kur medų nešti. „Anyžines levandas sodinau specialiai joms. Šiemet dar nežydės, bet ravėti jau reikia", - rodydama nemažą plotą kol kas dar menkų daigelių, pasakoja J. Skersienė. „Miestietėms" bitėms juk sunkiau nei Grigaičių kaime esančioms: nėra čia pievų, miškų augalų, tad ir tenka pačiai bitininkei pasirūpinti, kad augintinės turėtų kur ganytis.
Darbščios Janinos bitelės. Per metus, sako, apie pusę tonos medaus prinešančios. Jau ir šiemet teko Janinai medų kopinėti. Moteris spėja, kad šie metai bus „biednesni". Ko norėti, juk pavasaris buvo šaltas, augalai žydėjo trumpiau nei įprasta.
„Viską darau pati: ir medų suku, ir magazinus dedu", - pasakoja Skersienė. Pagalbininkų daug nėra, todėl didžiausias rūpestis - kam reikės bičių ūkį palikti. Dukra ir du sūnūs įsikūrę Vilniuje. Dar vienas sūnus įsikūręs Telšiuose, bet ir jis bičių kratosi. Gal kuris iš penkių anūkų panorės Janinos bitelėmis rūpintis? J. Skersienė prisiminė, kaip su vienu anūku vaikštinėjant po bityną, šis pareiškęs, kad turbūt jam teks išmokti, kaip su bitėmis elgtis. Tiesa, tada berniukui buvę 8 - 10 metų, dabar jis - studentas, iš Vilniaus į Žemaitiją rečiau beužsukantis.
Kol kas Janina pati sukasi savo nemenkame bityne. Sveikatos, ačiū Dievui, dar užtenka ne tik biteles apeiti, bet ir į kokį medį įlipti, spiečių susemti. Čia Janina - tikra profesionalė. Ne kartą jai yra tekę ropštis į aukštybes, kad medžių šakose sutūpusias bites nukrapštytų. „Kartą bitės mane išgąsdino. Sužinojau, kad mano bityne yra spietlys. Atvažiavau, žiūriu - pačioje klevo viršūnėje įsitaisęs. Mėginome su drauge susemti, tačiau šaka lūžo, ir visos bitės ant manęs supuolė. Bėgti negaliu, nes laikau kopėčias, kad draugė nuo jų nenukristų. Kad nors viena tą kartą būtų įkandusi", - prisimena stebėtis verčiančią istoriją J. Skersienė. Vis dėlto taip nėra, kad augintinės visai neįgeltų. Būna, kad ir netyčia kokią prispaudi, kartais ir pačios supyksta. „Gerai, kad nesu alergiška jų įgėlimui, priešingu atveju negalėčiau jų turėti", - teigia J. Skersienė. O tiems, kuriems teks susidurti su įpykusiomis bitėmis, moteris pataria palikusį gylį ne ištraukti, o tiesiog „nukabinti" - tada patinimas bus mažesnis arba jo visai nebus.
Tą dieną, kai lankėmės pas J. Skersienę, patyrusi bitininkė į avilį buvo suleidusi naują spiečių. „Didžiajam bityne susėmiau, gaila buvo palikti, tad parsivežiau čia, tegu gyvena: vienu daugiau ar mažiau", - sako moteris, vis žvilgtelėdama į naująją šeimyną: nauji namai, reikia laiko bitėms apsiprasti, todėl ir skraido, dūzgia daugiau nei paprastai. „Aš pailsiu prie jų", - kalbėdama apie savo bičių ūkį teigia J. Skersienė. Ir, atrodo, moteriai visai nesvarbu, kad būna dienų, jog nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro tenka suktis apie bičių avilius - laikas, praleistas su bitėmis, neprailgsta.
Darbo daug, tačiau J. Skersienė atranda laiko ir papildomai pasidomėti, paskaitinėti apie bites. Daug sužino ir bendraudama su kolegomis bitininkais ne tik iš Plungės rajono bitininkų draugijos „Spiečius", bet ir kitų Lietuvos miestų. Stengiasi dalyvauti ir bitininkų šventėse. Štai liepos 10 dieną laukia rajoninis bitininkų susiėjimas, rugpjūčio mėnesį Trakų rajone - respublikinis. Nepraleidžia progos J. Skersienė ir po užsienį pasižvalgyti: buvo pasauliniuose bitininkų kongresuose Slovėnijoje, Prancūzijoje. Jei galimybės ir sveikata leis, norėtų vykti ir į kongresą Bulgarijoje. Tokie bitininkės Janinos ateities planai. O kol kas kiekviena diena išaušta su mintimis apie laukiančius darbus bityne. Vasarą čia nėra kada tinginiauti. „Kaskart, kai einu į daržą, pasižiūriu, kaip jos darbuojasi", - šypsodamasi sako J. Skersienė.
