„Duoną kepti – ne moteriškas darbas“, –

Kad savo sodyboje įrengs ką nors panašaus, Virginijus Leliuga svajojo jau seniai. Prieš dešimtmetį pradėjęs kurti kaimo turizmo sodybą „Po ąžuolais" Paplatelės kaime, vyras tikėjosi, kad pavyks užsimezgusią idėją įgyvendinti. Mintis kepti duoną išsipildė, kai įsigijo seną, net 1864 metais suręstą, klėtį. Poilsiautojams įrengti senovinę klėtį nelabai norėjosi - pernelyg brangus savo praeitimi pastatas, todėl buvo nuspręsta joje geriau kepti duoną.
Klėtį atstatė, kiek įmanoma buvo stengiamasi išlaikyti jos autentiškumą, o neilgai trukus čia buvo sumūryta ir duonkepė krosnis - tokia, kokios ir norėta. Mūryta vadovaujantis net Smetonos laikus siekiančiu krosnies brėžiniu. Dabar klėtis tapo tikru etnografijos muziejumi. Čia akį traukia ne tik krosnis ar pati klėtis, bet ir senoviniai daiktai, darbo įrankiai, kurie puošia pastatą. Tarp ant klėties sienos sukabintų daiktų galima išvysti senovinę spyną, linų apdirbimo, medžių sodinimo įrankių, šalia stovi daugiau nei porą šimtų metų skaičiuojantis varstotas. „Šis staliaus stalas yra mano prosenelio. Iš Alsėdžių jį parsivežiau", - prisiminė mūsų pašnekovas. Turima ir močiutės palikimo: klėtį puošia senovinė medinė Užgavėnių kaukė, kuriai, V. Leliugos teigimu, taip pat daugiau kaip šimtas metų.
Specialiai senovę menančių daiktų V. Leliuga neieško: jei kas užkliūva kur už akies, tai ir parsiveža į kolekciją. Ne vieną dešimtį metų skaičiuojančių daiktų galima aptikti ir pačioje klėtyje. Kai kurie jų tapę nepamainomi kepant naminę duoną. Niekur kitur taip gerai neišeina išminkyti tešlos, kaip tėvo tėviškėje rastoje skobtoje geldoje. „Bandžiau tai daryti keturkampėje geldoje, bet efektas ne toks - minkant kliūva kampai", - kepėjo patirtimi dalijosi V. Leliuga.
Kepti duoną V. Leliugai jokia naujiena. Nors pagal profesiją jis statybininkas, bet dar gyvendamas bute mėgdavęs užminkyti naminę duoną. Tiesa, tąkart tekdavo ją šauti į paprasčiausią orkaitę. Dabar naminės duonos kepimo procesas nors ir sudėtingesnis, tačiau mielesnis: viską stengiamasi daryti taip, kaip kadaise darydavo mūsų močiutės. Tiesa, V. Leliuga neapsiėjo be žmonos močiutės pagalbos: tai ji padarė raugą. O turint jį, kaip pastebėjo vyriškis, nieko sudėtingo pernelyg ir nebereikia daryti: įdedi miltų, druskos, vandens ir minkai. Tik šis darbas, pasak Virginijaus, ne toks jau ir lengvas, reikalauja vyriškos jėgos - norint iškepti skanią duoną reikia gerai viską išminkyti.
Kepti duoną - kantrybės reikalingas darbas. Reikia tam ruoštis. Užminkytą tešlą būtina palikti rūgti per naktį, kitą dieną išminkyti iki reikiamos normos. O ir krosnį reikia tinkamai paruošti - įkaitinti iki 400 laipsnių, priešingu atveju duonos kepaliukai neiškils ir duona uždžius. Jei, į krosnį įmetus žiupsnelį miltų, šie pradeda kibirkščiuoti, vadinasi, laikas duonos kepaliukus „tupdyti" ant ližės ir šauti juos į krosnį. Statant krosnį, jos apačioje buvo išpilta net trys maišai sudaužytų butelių: stiklas krosnyje ilgiau šilumą išlaikys nei plytos - taip V. Leliugai patarė senoliai.
Krosnyje vienu metu galima kepti net penkiolika sveriančių apie 1,5-2 kilogramus duonos kepalų. Neseniai draugo jubiliejui iškeptas buvo net 6 kilogramus sveriantis proginis duonos kepalas. Gitanos ir Virginijaus Leliugų pažįstami greičiausiai jau įprato, kad pas juos jiedu atvyksta ne pirktiniais pyragais ar tortais nešini, o namuose kepta duona. „Su obuoliais kai kepame duoną, tai išeina beveik kaip pyragas", - pasakojo Virginijus.
Leliugų namuose kepama balta ir juoda naminė duona. Minkant tešlą nevengiama ir paeksperimentuoti: įdedama ir lašinukų, ir jau minėtų obuolių, kepama ir su bulvėmis (tokia buvo kepama tik Žemaitijoje). V. Leliugos galvoje jau kirba idėja pabandyti duoną iškepti įmaišius riešutų. „Kažkur tokį senovinį receptą radau", - tuoj paaiškino jis.
Paklaustas, kuo namuose kepta duona skiriasi nuo pirktinės, vyras nė negalvojęs atsakė, kad daug kuo. Parduotuvėse duonos jų šeima jau seniai nebeperkanti, nes pirktinei nėra ko lygintis su jų kepama. Naminė duona ilgiau išbūna nesužiedėjusi. „Vaikai į Angliją kai išsiveža, tai po mėnesį, kartais ir ilgiau išlaiko", - kalbėjo Virginijus. O ir visokių „E" čia nerasi, tad ir skonis skiriasi. Gal todėl mažoji Virginijaus ir Gitanos dukra Justė naminę duoną valgo net vietoj sausainių. „Duona jai pagrindinis maistas", - šypsojosi sodybos šeimininkas.
Jei į sodybą „Po ąžuolais" sugalvosite užsukti šeštadienį, nenustebkite, kad Virginijus jus pasitiks miltuotomis rankomis ar kvepiantis dūmais. Šeštadienis - diena, kai Leliugų namuose kepama duona. Nors kartais tenka nusižengti šiam įpročiui: pasitaiko, kad sulaukiama svečių, norinčių pamatyti, kaip yra kepama naminė duona. V. Leliuga mielai visus priima, tik pageidautina iš anksto dėl to susitarti. Tuo tikslu Virginijaus sodyboje lankosi ir moksleiviai, kurie ne tik gauna galimybę patys išsikepti sau duonos, bet ir kartu sužino daugiau apie ją: svetingas šeimininkas pasakoja apie duonos kepimą, parodo vaikams ir „kombainą" - senovinį spragilą.
Pas Leliugas lankėsi Klaipėdos rajono kaimo turizmo sodybų šeimininkų grupelė, kuri domėjosi amatų plėtra kaimo turizmo sodybose. O kiek džiaugsmo būna jaunavedžiams, švenčiantiems savo tuoktuves Leliugų sodyboje, kai jie gali išsikepti pirmą savo šeimoje duonos kepalą. Naminės duonos „nebrokija" ir aukšti šalies pareigūnai, verslininkai, kurių sulaukiama sodyboje organizuojant įvairias konferencijas, banketus. „Neišbrokijom" jos ir mes: valgėm ir dar norėjom. „Ypač naminė duona yra skani, kai tik iškepa", - pastebėjo Virginijus, apgailestaudamas, kad tokios dabar neturi, užtat pakvietė sugrįžti ir kada nors į krosnį pašauti duonos kepalą patiems.