Pirmą stirną nušovė būdamas dvylikos metų

A. Stankevičius jau 73 metus gyvena Girėnų kaime. Taikliai šaudyti dar vaikystėje Alfonsą išmokė tėvas, nes pats buvo geras medžiotojas. „Medžioti pradėjau nuo dvylikos metų. Tada pirmą kartą nušoviau stirną. Su tėvu eidavome po visus miškus, medžiojome daug. Tais laikais medžiojamasis plotas nebuvo suskirstytas kaip dabar ir medžiotojų nebuvo tiek daug - galėjome medžioti tiek, kiek norėjome", - prisiminė girėniškis. Nors medžioti Alfonsas pradėjo nuo dvylikos metų, tačiau tikru medžiotoju tapo sulaukęs šešiolikos. Pagal anų laikų įstatymus tik tuomet galėjo įforminti kaip medžiotoją ir medžioti galėjo tik su tėvo priežiūra.
Gavęs medžiotojo pažymėjimą, jaunuolis iškart įstojo į medžiotojų klubą „Stumbras". Nuo 1952 metų iki dabar A. Stankevičius tebepriklauso tam pačiam medžiotojų klubui. Vyras taikliai šaudė nuo pat pradžių, kai tik tėvas jį išmokė. Per vieną medžioklės sezoną dar būdamas jaunas Alfonsas nušovė 80 šernų, o tai tikrai didelis laimikis. „Kartą nušoviau briedį, kurio ragai buvo šešių atšakų ir svėrė dvylika kilogramų. Per gyvenimą daug trofėjų sumedžiojau", - savo laimikiais didžiavosi medžiotojas. Alfonsas ne kartą buvo tituluotas medžiotojų klubo „Stumbras" karaliumi. Šią vasarą vyriškis nušovė du stirninus ir penkis šernus, neseniai sugavo keturis bebrus.
Per šokius Girėnų kultūros namuose vyras susipažino su būsima žmona Zita. Susilaukė pora keturių vaikų: dviejų sūnų ir dviejų dukrų. Alfonsas nuo 1962 metų dirbo „Bangos" kolūkyje vairuotoju, Zita dirbo lauko darbininke. A. ir Z. Stankevičiai, kol dar turėjo sveikatos, laikė nedidelį ūkį: augino karves, kiaules. Dabar šeima užsiima bitėmis. „Abu esame pensininkai, bet reikia kuo nors užsiimti - juk nesėdėsi kiauras dienas be darbo. Šiuo metu turime 14 avilių. Bites labiau prižiūri vyras. Šiemet darbštuolės prinešė apie 50 litrų medaus", - pasakojo Zita. Sutuoktiniai prieš porą metų atšoko auksines vestuves - ilgas amžius drauge nugyventas. Pasak žmonos, medžioklė vyrui įaugusi į kraują. Nesvarbu, kokia šventė bebūtų, jei vyras susiruošė į medžioklę, niekas jo nesulaikys. „Nežinojau, kad su medžiotoju gyventi bus taip sudėtinga", - sakė moteris.
Alfonsas per savo gyvenimą turėjo ne vieną medžioklinį ginklą, šiuo metu turi tris. Senais laikais, kai dar nebūdavo parduotuvėse pirkti šovinių, vyras juos darydavosi pats. Medžiojant jam visada padeda ištikimas medžioklinis šuo. Girėniškio nuo medžioklės neatbaidė net ir tai, kad jį buvo užpuolęs pašautas 300 kilogramų sveriantis šernas. Tada vyriškiui žvėris smarkiai įkando į koją.
A. Stankevičius abu savo sūnus - Rimą ir Kazį - nuo jaunystės mokė medžioti. Vesdavosi juos į mišką, rodė, koks turi būti tikras medžiotojas, tačiau tik vienas sūnus susižavėjo medžiokle. Tėvo pėdomis pasekė Rimas - tapo tikru medžiotoju. Dabar ne tik sūnus, bet ir du Alfonso anūkai savaitgaliais skuba į medžioklę.
Kiek vyriškis į namus yra parnešęs žvėrių kailių, ragų ir mėsos, nesuskaičiuosi. „Visos namų sienos tikriausiai būtų nukabinėtos ragais ir kailiais. Daug vyras yra išdovanojęs, pardavęs. Iš lapės kailio buvau pasisiuvusi kepurę, o vyras turėjo bebrinę kepurę", - apie sutuoktinio laimikius pasakojo Zita. Alfonsas parneša mėsą, o žmona turi ją apdoroti. Dažniausiai moteris ruošia įvairius troškinius, šiupinius, kepa šašlykus, tačiau, anot Zitos, jai skaniau kiauliena ar paukštiena, o ne žvėriena.
„Nors mano vyras medžioja visą gyvenimą, niekada nesu iš ginklo šovusi ar laikiusi jį savo rankose. Medžioklė man nėra priimtina, tačiau Alfonsui tai gyvenimo variklis, jis tikriausiai negalėtų be jos", - kalbėjo moteris.